Malonumai

Žodis malonumas  “Vilniaus vilnelėms” yra tiesiogiai susijęs su pačios grupės susikūrimo istorija. Pradžioje susibūrusios, kad išmoktumėm vilnos vėlimo pagrindų, iki šiol – ketvirti metai- kartu, nes …..

Kokį darbą bedirbtum su vilna – ar amatininko, ar kūrėjo – vilna reikalauja paaukoti jai daug savo laiko. Dalis darbo monotoniška: kol pluoštas pradeda įgyt daikto pavidalą, rankomis  tenka trint ar badyt kelias valandas… Drauge toki darbą smagiau dirbti… Rankos dirba, o moterys iš tiesų bendrauja, kalbasi apie meną, parodas, kūrinių technologijas, kasdienius ar išskirtinius įvykius “aname” gyvenime už “vilnelių”, apie vaikus, vyrus, grožį, viską viską… Net tylėjimas čia kitoks: dirbi ir girdi kaip aplink stalą krebžda vilnos adatos ar trinasi šlapios rankos į karštą vilną… Garsai veikia hipnotizuojančiai ir medituojančiai… Nesinori niekur išeit, nesinori palikt draugijos… Malonumas būti kartu… Malonumas atitrūkti nuo kasdienybės rutinos, malonumas pajust kaip atgyja tavyje  kūrėjas… Tai, ko taip trūksta kasdieniniam gyvenime, tai, ką užmigdo kasdieniniai rūpesčiai ir rutina… Pajunti pilnatvę. O tai išgyvenantis žmogus negali būti nelaimingas. Kūryba dovanoja džiaugsmą kitam. Pagalvoji: kodėl moterys, norėdamos būt laimingos, stačia galva įpuolė į sporto klubus ir grožio salonus, neturėdamos kur savęs realizuoti, prasmės ieško prekybos centruose ar vakarėliuose apie nieką?.. Atsimeni tai, kas pamiršta, tūno mūsų atmintyje ir etnokultūros vadovėliuose – bendruomenės jausmas, jungiantis žmones darbe ir šventėje. Nuo senų senovės vakarais moterys kartu sueidavo ir tuos pačius darbus dirbdavo. Ir tikslas jų būdavo toks pat, kaip mūsų –  maloniai laiką praleist, praplėsti žinias, reikalingą darbą tuo metu atlikti.  Tekstilės menas ir amatas buvo itin vertintas senovės Lietuvoj. Jei moters gyvenimas po vestuvių susiklostydavo laimingai ir ji, gyvendama darnioje šeimoje, patenkindavo savo ir kitų poreikius, būdavo sakoma – gyvena audiny…

Malonumai

Žodis malonumas “Vilniaus vilnelėms” yra tiesiogiai susijes su pačios grupės susikūrimo istorija. Pradžioje susibūrusios, kad išmoktumėm vilnos vėlimo pagrindų, iki šiol- ketvirti metai- kartu, nes …..

Koki darbą bedirbtum su vilna- ar amatininko, ar kūrejo- vilna reikalauja paaukoti jai daug savo laiko. Dalis darbo monotoniška: kol pluoštas pradeda įgyt daikto pavidalą, rankomis tenka trint ar badyt kelias valandas… Drauge toki darbą smagiau dirbti… Rankos dirba, o moterys iš tiesų bendrauja, kalbasi apie meną, parodas, kūrinių technologijas, kasdienius ar išskirtinius įvykius “aname” gyvenime už “vilnelių”, apie vaikus, vyrus, grožį, viską viską… Net tylėjimas čia kitoks: dirbi ir girdi kaip aplink stalą krebžda vilnos adatos ar trinasi šlapios rankos į karštą vilną…Garsai veikia hipnotizuojančiai ir medituojančiai… Nesinori niekur išeit, nesinori palikt draugijos… Malonumas būti kartu… Malonumas atitrūkti nuo kasdienybės rutinos, malonumas pajust kaip atgyja tavyje kūrejas… Tai ko taip trūksta kasdieniniam gyvenime, tai ką užmigdo kasdieniniai rūpesčiai ir rutina…Pajunti pilnatvę. O tai išgyvenantis žmogus negali būt nelaimingas. Kūryba dovanoja džiaugsmą kitam. Pagalvoji: kodėl moterys, norėdamos būt laimingos, stačia galva įpuolė į sporto klubus ir grožio salonus, neturėdamos kur savęs realizuoti, prasmės ieško prekybos centruose ar vakarėliuose apie nieką?… Atsimeni tai, kas pamiršta, tūno mūsų atmintyje ir etnokultūros vadovėliuose – bendruomenės jausmas, jungiantis žmones darbe ir šventėje. Nuo senų senovės vakarais moterys kartu sueidavo ir tuos pačius darbus dirbdavo. Ir tikslas jų būdavo toks pat kaip mūsų – maloniai laiką praleist, praplėsti žinias, reikalingą darbą tuo metu atlikti. Tekstilės menas ir amatas buvo itin vertintas senovės Lietuvoj. Jei moters gyvenimas po vestuvių susiklostydavo laimingai ir ji, gyvendama darnioje šeimoje patenkindavo savo ir kitų poreikius, būdavo sakoma – gyvena audiny.

Cia dar reiketu kazka apie tai, kokius vaizdus i ta audini sudetgamtos motyvus gi, ania?

Einu arbatikes isgert, gal ka darasysit tuo metu